Vienas tiesiausių kelių sulaukti mokesčių priežiūros institucijų dėmesio – sprendimas susijusioms įmonėms skolinti netaikant palūkanų. Žygintas Starkus, audito, apskaitos ir verslo konsultacijų bendrovės „Grant Thornton Baltic“ vyr. kainodaros konsultantas, sako, kad sandorių kainodaroje beprocentės paskolos visuomet buvo laikomos itin neapibrėžtu reiškiniu, kurio įmonės dažniausiai vengia būtent dėl didelės rizikos sulaukti mokesčių inspektorių dėmesio.
„Patiems mokesčių inspektoriams tokios paskolos būna įdomios dėl įsisenėjusio įsitikinimo, kad nei viena paskola negali būti neatlygintina, nes laisvoje rinkoje nesusijusios šalys tokio sandorio paprasčiausiai nesudarytų. Realioje įmonių grupių kasdienybėje, tam tikrais atvejais beprocentės paskolos galėtų būti pateisinamos objektyviomis ekonominėmis priežastimis, tačiau, istoriškai, tokie atvejai labai dažnai atsiduria mokestinių ginčų bylose, kuriose mokesčių administratorius reikalauja nesumokėtas palūkanas laikyti paskolos davėjo menamomis pajamomis“, – pažymi Ž. Starkus.
Įrodė, kad būna ir beprocenčių paskolų
Kaip sėkmingos tokio atvejo gynybos pavyzdį galima paminėti nebent garsią 2007 m. „Statoil“ bylą, kai Norvegijos valstybės valdoma įmonė „Statoil ASA“ suteikė beprocentę paskolą savo valdomai patronuojamajai įmonei „Statoil Angola“. Ši prieš tai buvo gavusi paskolų su palūkanomis iš Belgijos įmonės „Statoil SCC“, kuri neturi jokių nuosavybės ryšių su „Statoil Angola. Tos „Statoil SCC“ paskolos pilnai išnaudojo „Statoil Angola“ skolinimosi potencialą, todėl „Statoil ASA“ suteikus paskolų viršijančių šį potencialą, joms palūkanos nebuvo taikomos.
Pasak Aušros Butkevičiūtės, „Grant Thornton Baltic“ jaunesniosios finansų ir mokesčių konsultantės, Norvegijos mokesčių inspektoriai laikėsi nuomonės, kad „Statoil Angola“ skolinimosi potencialas turėjo būti padalintas tarp šių dviejų skolintojų ir, atitinkamai, „Statoil ASA“ suteiktos paskolos dalis turėtų turėti pripažintas apmokestinamąsias palūkanas.
„Statoil ASA“ su šia nuomone nesutiko ir kreipėsi į teismą, pareikšdama, kad „Statoil Angola“, prieš gaudama paskolą iš „Statoil ASA“, nebeturėjo finansinių pajėgumų pasiimti daugiau paskolų su palūkanomis, tad jai būtų buvę neįmanoma gauti paskolos iš nepriklausomų skolintojų“, – apie atvejį pasakoja konsultantė.
„Statoil ASA“ taip pat teigė, kad beprocentės paskolos sandoris buvo sudarytas ne dėl įmonių tarpusavio susietumo, bet dėl ekonomiškai pagrindžiamų aplinkybių, kurių pagrindinė – didesnis lankstumas finansuoti patronuojamąją įmonę palaikant joje mažą kapitalą ir pasitelkiant paskolas kaip lankstesnį ir mažiau rizikingą finansavimo įrankį su pasirinkimu paskolą ateityje kapitalizuoti, kaip alternatyvą tiesioginėms kapitalo injekcijoms.
„Galiausiai, Norvegijos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad „Statoil ASA“ teisingai priskyrė visą „Statoil Angola“ skolinimosi potencialą „Statoil SCC“, nes rėmėsi ekonomine logika, kuri atitiko taip vadinamąjį „ištiestosios rankos” principą. Teismo vertinimu, kadangi Norvegijos „Statoil“, ne taip, kaip Belgijos „Statoil“, valdo 100% „Statoil Angola“ nuosavybės, tai reiškia, kad „Statoil ASA“ suteiktos paskolos palūkanų praradimai bus kompensuojami nauda, gauta įgyjant didesnę „Statoil Angola“ kapitalo dalį ir, atitinkamai, ateityje turint teisę į daugiau dividendų iš šios įmonės“, – atvejį pristato A. Butkevičiūtė.
Prieštaringi teismų sprendimai
„Ištiestosios rankos“ principas − tai principas, pagal kurį sandorių tarp asocijuotų asmenų kainos neturi skirtis nuo tikrosios rinkos kainos, o uždirbtas pelnas, arba pajamos, gautos atlikus tokius sandorius, neturi skirtis nuo pelno (pajamų), kuris būtų uždirbtas, sudarius sandorį tikrąja rinkos kaina. Plačiausiai tokios kainos nustatymo metodologijos apibrėžtos tarptautinėse EBPO rekomendacijose.
Atrodytų, tokiai kainai sudaryti esančios metodologijos turėtų pakakti tam, kad tarpusavio skolinimo atvejai nekeltų abejonių. Vis dėl to, pasak Ž. Starkaus, kitų šalių teismo nutartys rodo, kad niuansų, galinčių baigtis mokestiniais ginčais ar net teismais, tokiuose sandoriuose tikrai netrūksta. Pavyzdžiui, nesenai vykusių Vokietijos teismų sprendimai sulaukė didžiulio dėmesio, kai viena po kitos pasirodė trys viena kitai, atrodytų, kiek prieštaringos nutartys.
„Viena iš nutarčių rinkos dalyvių buvo priimta tikrai palankiai, nes labiau atitinka ekonominę logiką. Teismas išaiškino, kad subordinuotos paskolos, kuri nėra užtikrinta turtu, teikimas pats savaime dar nereiškia, kad subjektui negali būti taikomos didesnės palūkanos. Kitaip tariant, teikiant subordinuotą paskolą galima taikyti didesnes palūkanas. Tačiau kita, anksčiau išleista Kelno finansų teismo nutartis teigė kiek kitaip. Esą palūkanų dydžio skirtumai tarp pirmaeilės turtu užtikrintos ir subordinuotos turtu neužtikrintos paskolos yra laikytinos paskolos davėjo užslėptu pelno skirstymu“, − palygina Ž. Starkus.
Įdomi ir dar viena šios šalies teismų nutartis, kuri užtvirtino skolintojui aktualią aplinkybę. Vokietijos teismas nusprendė, kad siekiant nustatyti „ištiestosios rankos“ principu pagrįstas palūkanas, gali būti naudojami ir lyginami alternatyvūs skolos instrumentai, pavyzdžiui, alternatyvios skolinančios įmonės indėlių pajamos arba rinkos obligacijų kainos.
„Įmonė, kuri nori suteikti paskolą, gali gaunamą naudą palyginti su iš pažiūros tiesiogiai nesusijusiais alternatyviais pajamų gavimo būdais ir pasakyti, ar jam kaip skolintojui, tokia paskola apsimoka. Nutartis paaiškina, kad toks palyginimas turi ekonominę logiką ir gali būti naudojamas“, − paaiškina „Grant Thornton Baltic“ vyr. kainodaros konsultantas.
Aktualu ir Lietuvai
Nors Lietuvoje ir visose Baltijos šalyse asocijuotų ar tai pačiai grupei priklausančių įmonių tarpusavio skolinimosi atvejų daug, tačiau vietos mokesčių inspektoriai itin didelio dėmesio jų analizei iki šiol neskyrė. Vis dėlto, Europoje, ir ypač arčiausiai esančiose šalyse, pavyzdžiui Latvijoje ar Estijoje, tokių konfliktų ir dėmesio tarpusavio skolinimuisi sparčiai daugėja.
„Estijoje susijusių įmonių kainodara jau gana seniai yra stipriai analizuojama tema. Latvijoje per paskutinius metus jaučiamas suaktyvėjimo bumas. Lietuvoje taisyklės, kurios apibrėžia tokį tarpusavio skolinimą, yra patvirtintos dar 2004 m., tačiau didesnio dėmesio inspektoriai jų priežiūrai dar neskiria. Bet paskolų sutartys dažnai pasirašomos keliems metams, tad net jei šiandien dėmesio skiriama mažiau, tai nereiškia, kad mokesčių inspekcija dėl šių sutarčių neturės klausimų ateityje“, − sako Ž. Starkus.
Pasak specialisto, kadangi sandorių kainodaros teisminė praktika Lietuvoje yra labai skurdi, tikėtina, kad Lietuvoje įvykus teisminiam ginčui šia tema, teismuose bus vertinama ir analizuojama būtent užsienio kaimynių teismų praktika. Ir nors būtų sveikintina, jei Valstybinė mokesčių inspekcija įneštų daugiau aiškumo ir išdėstytų inspektorių poziciją tokių sandorių atžvilgiu, kaip tai daro Jungtinės Karalystės ar kitų Europos šalių mokesčių inspekcijos, kol tokių gairių nėra verslui ir pačiam verta paanalizuoti užsienio bylų atvejus.
„Prieš sudarant didesnės rizikos finansavimo sandorį grupės viduje, jau verta pasitelkti užsienio praktiką, kaip indikatorių, ko galima tikėtis mokestinio ginčo atveju“, − pataria Ž. Starkus. Pasak jo, jei tenka sudaryti aukšta rizika pasižymintį sandorį, kuris turi savyje daug neapibrėžtumų, labai svarbu pasitarti su sandorių kainodaros srityje besispecializuojančiais profesionalais.
Žygintas Starkus, audito, apskaitos ir verslo konsultacijų bendrovės „Grant Thornton Baltic“ vyr. kainodaros konsultantas: „Jei šiandien susijusių įmonių paskoloms dėmesio skiriama mažiau, tai nereiškia, kad mokesčių inspekcija dėl šių sutarčių neturės klausimų ateityje.“
Skaitykite ir portale "Verslo žinios".
