LT EN
Naujienlaiškis

Teisės ir mokesčių naujienos, Nr. 30

Europos Teisingumo Teismo (ETT) naujienos

2017-11-15 Europos Teisingumo teismas priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-507/16, kuriame išaiškino atitinkamas 2006-11-28 Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) bendros sistemos (toliau – Direktyva) nuostatas.

Faktinė situacija:

EBS yra Bulgarijoje įsteigta bendrovė, kuri teikia paslaugas interneto paslaugų srityje (svetainių kūrimo, multimedijos plėtros, grafinio dizaino). Nuo 2010-12-21 ši bendrovė buvo įregistruota kaip PVM mokėtoja pagal nacionalinių teisės aktų nuostatas, nustatančias Bulgarijoje įsteigtų apmokestinamųjų asmenų, teikiančių paslaugas, kurių suteikimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, registravimą.

Pagal atvirkštinio apmokestinimo tvarką EBS atliko PVM, susijusio su jai suteiktomis paslaugomis, atskaitą. Atlikdama mokestinį patikrinimą Natsionalnata agentsia za prihodite (Nacionalinė pajamų agentūra, Bulgarija) nustatė, kad nuo 2013 m. lapkričio 30 d. EBS pasiekė apyvartą, nuo kurios įmonėms šioje valstybėje narėje nebegali būti taikoma atleidimo nuo PVM tvarka.

2015 m. rugsėjo 16 d. mokestinio patikrinimo akte Nacionalinė pajamų agentūra, pirma, teigė, kad EBS neteisėtai pasinaudojo teise atskaityti PVM, susijusį su jai suteiktomis paslaugomis, ir, antra, nurodė EBS sumokėti PVM nepriemoką ir delspinigius.

Kilus ginčui nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą, kreipėsi į ETT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

ETT išaiškinimas:

Savo prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos nuostatoms prieštarauja valstybės narės teisės aktas, pagal kurį šios valstybės narės teritorijoje įsteigtam apmokestinamajam asmeniui neleidžiama atskaityti pirkimo PVM, mokėtino arba sumokėto šioje valstybėje narėje už kitose valstybėse narėse įsteigtų apmokestinamųjų asmenų suteiktas paslaugas, kurios buvo panaudotos teikiant paslaugas kitose valstybėse narėse nei ta, kur šis apmokestinamasis asmuo yra įsteigtas, motyvuojant tuo, kad jis įregistruotas kaip PVM mokėtojas susiklosčius vienai iš Direktyvos 2006/112 214 straipsnio 1 dalies d ir e punktuose numatytų situacijų.

ETT pažymėjo, kad Direktyvos 214 straipsnio 1 dalies d ir e punktuose atitinkamai kalbama apie atvejus, kai valstybės narės teritorijoje apmokestinamajam asmeniui teikiamos paslaugos, už kurias jis turi sumokėti PVM pagal Direktyvos 196 straipsnį ir kai apmokestinamasis asmuo yra įsteigtas valstybės narės teritorijoje ir kitos valstybės narės teritorijoje teikia paslaugas, už kurias pagal tą patį 196 straipsnį PVM turi sumokėti tik prekes ar paslaugas gaunantis asmuo.

Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal pagrindinį PVM neutralumo principą reikalaujama, kad teisė į mokėtino ar sumokėto pirkimo PVM atskaitą būtų suteikta, jeigu yra įvykdyti esminiai reikalavimai, net jei apmokestinamieji asmenys neįvykdė kai kurių formalių reikalavimų. Direktyvos numatytas registravimas kaip PVM mokėtojo yra tik formalus reikalavimas kontrolės tikslais.

Iš to matyti, jog tai, kad asmuo nebuvo įregistruotas kaip PVM mokėtojas prieš tai, kai naudojo vykdant apmokestinamąją veiklą įsigytas prekes, negali trukdyti jam naudotis teise į mokėtino arba sumokėto pirkimo PVM atskaitą. Iš to taip pat matyti, kad pagal nacionalinės teisės aktą apmokestinamajam asmeniui negali būti trukdoma naudotis teise į mokėtino arba sumokėto pirkimo PVM atskaitą dėl to, kad jis yra įregistruotas kaip PVM mokėtojas susiklosčius vienai iš Direktyvos 214 straipsnio 1 dalies d ir e punktuose numatytų situacijų.

ETT išaiškino, kad atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvai prieštarauja valstybės narės teisės aktas, pagal kurį šios valstybės narės teritorijoje įsteigtam apmokestinamajam asmeniui neleidžiama atskaityti pirkimo PVM, mokėtino arba sumokėto šioje valstybėje narėje už kitose valstybėse narėse įsteigtų apmokestinamųjų asmenų suteiktas paslaugas, kurios buvo panaudotos teikiant paslaugas kitose valstybėse narėse nei ta, kur šis apmokestinamasis asmuo yra įsteigtas, motyvuojant tuo, kad jis įregistruotas kaip PVM mokėtojas susiklosčius vienai iš Direktyvos 214 straipsnio 1 dalies d ir e punktuose numatytų situacijų. Tačiau Direktyvos168 straipsnio a punktas ir 169 straipsnio a punktas turi būti aiškinami taip, kad jiems neprieštarauja valstybės narės teisės aktas, pagal kurį šios valstybės narės teritorijoje įsteigtam apmokestinamajam asmeniui, kuriam toje valstybėje taikoma atleidimo nuo mokesčio tvarka, neleidžiama pasinaudoti teise į pirkimo PVM, mokėtino arba sumokėto šioje valstybėje už kitose valstybėse narėse įsteigtų apmokestinamųjų asmenų suteiktas paslaugas, kurios buvo panaudotos teikiant paslaugas kitose valstybėse narėse nei ta, kur šis apmokestinamasis asmuo yra įsteigtas, atskaitą.

Sprendimą galite rasti paspaudus šią nuorodą

2017-11-16 ETT priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-308/16, kuriame išaiškino atitinkamas 2006-11-28 Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) bendros sistemos (toliau – Direktyva) nuostatas.

Faktinė situacija:

Kozuba Premium Selection sp. z o.o. (toliau – Kozuba) yra įmonė, kuri 2005 m. rugsėjo 17 d. nusprendė padidinti įstatinį kapitalą. Tą pačią dieną vienas akcininkas į bendrovės turtą įtraukė gyvenamąjį pastatą (vasarnamį), pastatytą 1992 metais. 2006 m. pastatas buvo modernizuotas ir pritaikytas bendrovės Kozuba vykdomai ekonominei veiklai kaip „parodomasis namas“. Atnaujinimo išlaidos sudarė 55 % jo pradinės vertės.

2007 m. liepos 31 d. pastatas buvo pripažintas atskiru ilgalaikiu Kozuba turtu („parodomuoju namu“) ir tokį statusą išlaikė iki 2009 m. sausio 15 d. Tą pačią dieną pastatas išbrauktas iš ilgalaikio turto apskaitos, nes buvo parduotas trečiosioms šalims.

Pasak Kozuba, pastato pardavimas po atnaujinimo reiškia veiksmą, apmokestinamą PVM. Tačiau kadangi tai buvo senas pastatas, šis pardavimas neapmokestinamas, todėl Kozuba nedeklaravo jo atvirkštinio apmokestinimo PVM.

Dyrektor Urzędu Kontroli Skarbowej (Lenkijos Mokesčių inspekcijos direktorius) 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu nustatė bendrovės mokestinės PVM prievolės sumą už 2009 m. pirmąjį ketvirtį ir prie mokesčio bazės pridėjo pastato pardavimo sumą.

Kilus ginčui nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą, kreipėsi į ETT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

ETT išaiškinimas:

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 12 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 135 straipsnio 1 dalies j punktą reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią pastatų tiekimas neapmokestinamas PVM, jei įvykdytos dvi sąlygos: sandoris neturi būti susijęs su tiekimu, atliekamu pirmą kartą panaudojant pastatą pagal apmokestinamą sandorį, o esamo pastato pagerinimo atveju šiuo tikslu patirtos išlaidos neturi siekti 30 % pradinės jo vertės.

Pagal PVM direktyvos 135 straipsnio 1 dalies j punktą PVM neapmokestinamas pastatų tiekimas, išskyrus jos 12 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą tiekimą, kuriame kalbama apie pastato ar pastato dalių ir žemės, ant kurios jis pastatytas, tiekimą iki pirmo pastato panaudojimo. Taigi kartu aiškinamose šiose nuostatose daromas skirtumas tarp seno ir naujo pastato, nes seno pastato pardavimas iš principo neapmokestinamas PVM.

PVM direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje patvirtinta ir tai, kad būtent pridėtinė vertė lemia pastato tiekimo apmokestinimą PVM, nes pagal tą dalį valstybės narės įgaliojamos apibrėžti to straipsnio 1 dalies a punkte numatyto kriterijaus, t. y. susijusio su „pirmu panaudojimu“, taikymo pertvarkytiems pastatams taisykles. Vadinasi, PVM direktyva leidžia apmokestinti pertvarkytų pastatų tiekimą, nes pertvarkymas suteikia atitinkamam pastatui pridėtinę vertę, kaip ir pradinės jo statybos.

Nagrinėjamu atveju aptariamas pastatas buvo pastatytas 1992 m., o jo 2009 m. pardavimo sandorio, kuris yra pagrindinės bylos dalykas, iš principo galima neapmokestinti PVM. Kita vertus, šis pastatas buvo modernizuotas po to, kai tapo Kozuba turtu, todėl atsirado galimybė jį apmokestinti PVM, nes šie modernizavimo darbai sukūrė pridėtinę vertę.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamoje teisės normoje, t. y. PVM įstatymo 2 straipsnio 14 punkte, „pirmas panaudojimas“ apibrėžtas kaip perdavimas naudoti, vykdant apmokestinamuosius sandorius, pirmam pastatų, statinių ar jų dalių pirkėjui ar naudotojui po to, kai jie pastatomi ar pagerinami, jei šiuo tikslu patirtos išlaidos sudaro bent 30 % pradinės vertės.

Taigi, pirma, Lenkijos teisės aktų leidėjas, sąvoką „pirmas panaudojimas“ susiedamas su apmokestinamojo sandorio vykdymu, šio neapmokestinimo netaikė naudojimui, kuris nėra apmokestinamasis sandoris arba kuris nesukuria apmokestinamojo sandorio, todėl PVM direktyvos 135 straipsnio 1 dalies j punkte numatytas neapmokestinimas netaikomas esamo pastato, kurį, kaip pagrindinėje byloje, naudojo jo savininkas savo komerciniams poreikiams, perdavimui, nes šio naudojimo negalima laikyti „pirmu panaudojimu“, nesant tokio apmokestinamojo sandorio. Antra, kadangi „pirmo panaudojimo“ kriterijų teisės aktų leidėjas išplėtė taip, kad šis apimtų pastatų pertvarkymą, jis nustatė kiekybinį kriterijų, pagal kurį tokio pertvarkymo išlaidos turi siekti atitinkamo pastato pradinės vertės tam tikrą procentinę dalį, t. y. šiuo atveju 30 %, kad jo pardavimas būtų apmokestintas PVM.

ETT pažymėjo, kad pažodžiui aiškinant PVM direktyvos 12 straipsnį ir 135 straipsnio 1 dalies j punktą ir kartu išnagrinėjus šios direktyvos kontekstą ir tikslus, darytina išvada, kad pagal ją valstybės narės nėra įgaliotos nustatyti sąlygų joje numatytiems neapmokestinimo atvejams ar juos apriboti.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 12 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 135 straipsnio 1 dalies j punktas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią pastatų tiekimas neapmokestinamas PVM, jeigu jie pirmą kartą buvo panaudoti pagal apmokestinamąjį sandorį. Šias nuostatas reikia aiškinti taip, kad pagal jas nedraudžiama tokioje nacionalinės teisės normoje nustatyti šio neapmokestinimo sąlygos, kad esamo pastato „pagerinimo“ atveju patirtos išlaidos neturi viršyti 30 % pradinės jo vertės, jei sąvoka „pagerinimas“ aiškinama taip pat, kaip ir PVM direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „pertvarkymas“, t. y. kad turi būti padaryta esminių atitinkamo pastato pakeitimų, susijusių su jo naudojimo būdu ar gerokai keičiančių panaudojimo sąlygas.

Sprendimą galite rasti paspaudus šią nuorodą

Nacionalinių teismų naujienos

Administracinėje byloje Nr. A-1146-602/2017 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) pasisakė apie bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi svarbą ir galimybę teikti įrodymus, kurie nebuvo patekti ikiteisminio nagrinėjimo metu. LVAT konstatavo, kad Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su patikrinimo akte mokesčių administratoriaus padarytomis išvadomis, bet nei pastabose dėl patikrinimo akto, nei skunduose, paduotose mokestiname ginče – centriniam mokesčių administratoriui ir MGK, nenurodęs argumentų dėl esminių mokesčių administratoriaus padarytų išvadų dėl mokesčio apskaičiavimo, paprastai negali tokiais argumentais remtis kaip esminiais ir paduodamas skundą administraciniam teismui. Toks mokesčių mokėtojas negali būti laikomas tinkamai bendradarbiavusiu su mokesčiu administratoriumi ir tinkamai vykdžiusiu savo pareigas mokestiniame ginče. Todėl nepagrįstais pripažįstami mokesčių mokėtojo argumentai dėl to, kad mokesčių administratorius nepagrindė savo sprendimo tuo požiūriu, kad jame nenurodė argumentų, kurie, mokesčių mokėtojo tvirtinimu, turėjo būti nurodyti, tačiau jų mokesčių mokėtojas neminėjo viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, o pirmą kartą nurodė tik skunde, paduotame teismui. Dėl analogiškų motyvų, nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neįvertintų argumentų, kurie nebuvo nurodomi ir nagrinėjami mokestinio ginčo ne teisme metu.

Administracinėje byloje Nr. Nr. A-1040-438/2017, LVAT pasisakė, kad mirusio mokesčių mokėtojo paveldėtojai, kaip suinteresuoti asmenys bylos baigtimi, turi teisę įstoti į vykstantį procesą ir ginti jame savo teises tokia pat tvarka, kokia yra nustatyta mokestinių ginčų nagrinėjimui.

LVAT konstatavo, kad ginčą nagrinėjusios institucijos nepagrįstai ir neteisingai nusprendė, jog mirusio asmens turto paveldėtojams negali būti taikoma mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka, kadangi jie nėra mokesčių mokėtojai ir pan. Šiuo atveju mokestinį ginčą, kaip teisinį santykį, nuo kitų ginčų, kurie kyla tarp mokesčio mokėtojo, kitų asmenų ir mokesčių administratoriaus, atriboja ne šių subjektų statusas, o mokesčių administratoriaus sprendimo pobūdis - naujai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis, taip pat atsisakymas grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (MAĮ 2 str. 22 d.; 146 str.).

Ši išvada atitinkamai lemia ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino, jog tokiais atvejais mirusio asmens turto paveldėtojai mirusiam asmeniui priskaičiuotus mokesčius, kurie yra įforminti patikrinimo pažyma, gali ginčyti kreipdamiesi į bendros kompetencijos teismą, nes mokestiniams ginčams nagrinėti yra taikoma speciali teisės norma – Mokesčių administravimo įstatymas (1 str.).

Šiuo atveju, nustatyta tvarka įsiteisėjusi patikrinimo pažyma ir būtų tas juridinę reikšmę turintis, viešojo administravimo subjekto (mokesčių administratoriaus) priimtas teisės aktas, kuriame nustatyta tvarka būtų konstatuotas mirusio fizinio asmens mokestinės nepriemokos egzistavimo faktas, jos dydis ir kt., kas ir sudarytų prielaidas bei sąlygas mokesčių administratoriui Civilinio kodekso nustatyta tvarka reikšti materialines pretenzijas turto paveldėtojams.

LVAT padarė išvada, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Šiaulių AVMI 2015 m. vasario 24 d. patikrinimo pažymos Nr. FR681-6, atitinkamai šios klaidos neištaisė ir pirmosios instancijos teismas dėl ko šių institucijų sprendimai yra naikinami, mokestinį ginčą perduodant iš naujo nagrinėti mokesčių administratoriui, nes pastarasis atsisakęs nagrinėti pareiškėjo skundą neišsprendė iš esmės byloje kilusio mokestinio ginčo.

Teisėkūros naujienos

2017-11-20 užregistruotas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) pakeitimo ir papildymo projektas Nr. XIIIP-1237(2).

Esminiai pasiūlymai:

Siūloma atsisakyti papildomo NPD už vaikus.

Pasiūlyta papildyti įstatymą 182 straipsniu, kuris nustato nuo individualios veiklos pajamų mokėtino pajamų mokesčio apskaičiavimą. Papildyme nurodyta, nuo individualios veiklos pajamų mokėtino pajamų mokesčio dydis nustatomas iš metinėms apmokestinamosioms pajamoms pritaikius GPMĮ 6 straipsnio 1 dalyjenustatytą pajamų mokesčio tarifą gautos sumos atėmus pajamų mokesčio kredito sumą, apskaičiuotą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis.

Apskaičiuojant nuo individualios veiklos pajamų mokėtiną pajamų mokestį, kai metinės apmokestinamosios individualios veiklos pajamos neviršija 10 000 eurų per metus, taikytinas pajamų mokesčio kreditas apskaičiuojamas pagal šią formulę:

Pajamų mokesčio kreditas = metinės individualios veiklos apmokestinamosios pajamos x 0,1.

Apskaičiuojant nuo individualios veiklos pajamų mokėtiną pajamų mokestį, kai  metinės apmokestinamosios individualios veiklos pajamos yra didesnės negu 10 000 eurų per metus, taikytinas pajamų mokesčio kreditas apskaičiuojamas pagal šią formulę:

Pajamų mokesčio kreditas = metinės individualios veiklos apmokestinamosios pajamos x (0,1 – 0,000005 x (metinės individualios veiklos apmokestinamosios pajamos – 10 000)).

Jeigu pagal šio straipsnio nustatytą formulę apskaičiuotas pajamų mokesčio kreditas yra neigiamas, laikoma, kad jis lygus 0.

Projektą galite rasti paspaudus šią nuorodą

Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) komentarai

2017-11-22 VMI, siekdama suvienodinti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) taikymo tvarką, parengė GPMĮ 18 straipsnio 3 dalies 14 punkto (išlaidos, patirtos darant Baudžiamojo kodekso uždraustą veiką, įskaitant kyšius) ir 181 straipsnio (mokestinio laikotarpio nuostolių perkėlimas) apibendrintą paaiškinimą (komentarą).

VMI paaiškino:

Dėl 18 straipsnio 3 dalies 14 punkto:

Gyventojo, vykdančio individualią veiklą, patirtos išlaidos darant Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – BK) uždraustą veiką, įskaitant kyšius, nepriskiriamos leidžiamiems atskaitymams.

Komentuojamame punkte naudojama sąvoka, įskaitant kyšius, suprantama taip kaip ji apibrėžta BK. Gyventojo, vykdančio individualią veiklą, patirtos išlaidos dėl kyšininkavimo, nepriskiriamos leidžiamiems atskaitymams nepriklausomai nuo to, ar gyventojas pasiekia tikslus, dėl kurių buvo duotas kyšis, ir nepriklausomai nuo to, kokia forma buvo duotas kyšis (tiesiogiai ar netiesiogiai per kitus asmenis, bet kokios rūšies naudos (atlygio) gavimas, neatlygintinas naudojimasis paslaugomis, galimybė įsigyti turtą ar prekes sumažintomis kainomis, patiriant reprezentacines išlaidas ir pan.).

Dėl 181 straipsnio:

-        2009 metais ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais gyventojai, kurie individualios veiklos pajamas pripažįsta pagal kaupimo apskaitos principą, apskaičiuodami individualios veiklos pajamas turi teisę mokestinio laikotarpio nuostolius perkelti į kitą mokestinį laikotarpį (į kitus mokestinius laikotarpius).

-        Mokestinio laikotarpio nuostolių suma apskaičiuojama taip: MN (Mokestinio laikotarpio nuostoliai) = IVP (Individualios veiklos pajamos) – NP (Neapmokestinamosios pajamos) – LA (Leidžiami atskaitymai).

-        Gyventojas norintis perkelti mokestinio laikotarpio nuostolius turi saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus, susijusius su mokestinio laikotarpio nuostolio perkėlimu ir tokius dokumentus pateikti deklaracijų patikrinimo atveju.

-        Jeigu gyventojas patiria nuostolių ne vienerius mokestinio laikotarpio metus, tai kiekvienų mokestinių metų nuostolis perkeliamas į kitus mokestinius metus iš eilės ta tvarka, kokia jis susidarė.

-        Gyventojas patirtus mokestinius nuostolius gali perkelti į kitus mokestinius laikotarpius neribotą laiką. Jeigu gyventojas nutraukia veiklą, dėl kurios šie mokestiniai nuostoliai susidarė, nuostolių perkėlimas į kitus mokestinius laikotarpius nutraukiamas.

-        Į kitą mokestinį laikotarpį gali būti perkeliami tik tos pačios individualios veiklos rūšies patirti mokestinio laikotarpio nuostoliai. Kai gyventojas vykdo kelių skirtingų rūšių individualią veiklą, susidariusius mokestinio laikotarpio nuostolius gali perkelti tik tos rūšies veiklos, dėl kurios tokie mokestinio laikotarpio nuostoliai susidarė, t. y. gyventojas vykdantis X ir Y individualią veiklą susidariusius X veiklos mokestinio laikotarpio nuostoliui, gyventojas gali kitam mokestiniam laikotarpiui priskirti nuostolį tik X veiklos rūšiai.

Išaiškinimą galite rasti paspaudus šią nuorodą

2017-11-21 VMI, siekdama suvienodinti GPMĮ taikymo tvarką, parengė GPMĮ 19 straipsnio apibendrinto paaiškinimo (komentaro) papildymą.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto (pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, išskyrus netauriųjų metalų laužą, ir (ar) individualios veiklos turtui priskirtą (visą ar jo dalį) nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, taip pat realizavus išvestines finansines priemones, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta turto įsigijimo kaina) komentaro papildymas 15-1 punktu:

„15-1. Tais atvejais, kai gyventojai reguliuojamoje antrinėje rinkoje įsigyja vieneto akcijų, o šie vienetai išleidžia papildomas akcijas, įvyksta akcijų smulkinimas, kuomet turėtų akcijų pagrindu išduodamos papildomos akcijos, tačiau atitinkamai proporcingai sumažinama visų (turėtų ir gautų) akcijų vertė bendram akcijų skaičiui. Gyventojų turimų akcijų vertė nepasikeičia – lieka ta pati. Turimų akcijų įsigijimo kaina pasiskirsto bendram akcijų skaičiui. Bendra visų akcijų įsigijimo kaina nepasikeičia, pasikeičia tik turimų akcijų skaičius, ko pasėkoje sumažėja kiekvienos akcijos vertė.

Tarkime, gyventojas reguliuojamoje antrinėje rinkoje už 100 EUR įsigijo 10 vnt. akcijų. Vienos akcijos rinkos vertė yra 10 EUR. Įvykus akcijų smulkinimui („atskiedimui“) gyventojo turimų akcijų pagrindu, jam papildomai išduodama 40 vnt. akcijų. Po akcijų smulkinimo gyventojas valdo jau 50 vnt. akcijų, tačiau kiekvienos akcijos vertė nuo 10 EUR sumažėja iki 2 EUR, t. y. akcijų vertė sumažėja proporcingai papildomai išduotų akcijų skaičiui. Bendra šių akcijų įsigijimo kaina lieka ta pati – 100 EUR. Parduodant dalį tokiu būdu gautų akcijų, jų įsigijimo kaina apskaičiuojama proporcingai perleistų akcijų skaičiui.“

Išaiškinimą galite rasti paspaudus šią nuorodą

2017-11-14 VMI, siekdama suvienodinti Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) taikymo tvarką, parengė PMĮ 32 straipsnio 6 dalies (dividendai ir paskirstytasis pelnas), 33 straipsnio 1 dalies (dividendų, išmokamų Lietuvos vienetams, apmokestinimo tvarka), 34 straipsnio 1 dalies (dividendai, išmokami užsienio vienetams), 35 straipsnio 1 ir 5 dalių (užsienio vienetų dividendai) bei 36 straipsnio (dividendų deklaracija) komentaro (apibendrinto paaiškinimo) pakeitimus, kurių nuostatos suderintos su Lietuvos Respublikos finansų ministerija (2017-11-07 raštas Nr. (14.16.01)5K-1719087-6K-1706605).

 

Išaiškinimą rasite paspaudus šią nuorodą