LT EN
Teisės ir mokesčių naujienos, Nr. 25

Europos teisingumo teismo naujienos

2017-06-14 Europos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-26/16 dėl ginčo tarp įmonės Santogal ir Portugalijos Mokesčių ir muitų institucijos, kai ši institucija atsisakė neapmokestinti PVM sandorį – naujos transporto priemonės įsigijimą Bendrijos viduje.

Apžvelgiamoje bylojekilo ginčas dėl sandorio apmokestinimo PVM. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos atitinkamas nuostatas reikia aiškinti kaip draudžiančias tai, kad pagal nacionalines nuostatas naujos transporto priemonės tiekimas Bendrijos viduje neapmokestinamas PVM tik su sąlyga, kad šios transporto priemonės įgijėjas yra įsisteigęs arba nuolat gyvena minėtos transporto priemonės paskirties valstybėje narėje.

ETT pažymėjo, kad šiam klausimui taikoma pereinamojo laikotarpio PVM sistema, susijusi su prekyba Bendrijos viduje. Ši sistema grindžiama naujo apmokestinimo momento, t.y. prekių įsigijimo Bendrijos viduje, nustatymu, leidžiančiu mokestines pajamas priskirti valstybei narei, kurioje vyksta galutinis vartojimas. Taigi schema, kurią sudaro, pirma, valstybės narės, iš kur pradedamas tiekimas, dėl kurio atliekamas siuntimas ar gabenimas Bendrijos viduje, vykdomas neapmokestinimas ir su tuo susijusi tos valstybės narės taikoma sumokėto pirkimo PVM atskaita ar grąžinimas, ir, antra, valstybės narės, į kurią atgabenamos prekės, vykdomas įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimas, siekiama užtikrinti aiškų valstybių narių mokestinio suvereniteto atskyrimą.

Valstybės narės neapmokestina naujų transporto priemonių tiekimo, kai jas pardavėjas arba įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena įsigyjančiam asmeniui į paskirties vietą, esančią Sąjungoje, bet ne jų atitinkamoje teritorijoje, apmokestinamiesiems asmenims ar neapmokestinamiesiems juridiniams asmenims, kai šių asmenų prekių įsigijimai Bendrijos viduje nėra PVM objektas, ar kitiems neapmokestinamiesiems asmenims, arba tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu. Taigi naujos transporto priemonės tiekimui Bendrijos viduje neapmokestinimas taikytinas, tik kai teisė, kaip savininkui disponuoti preke, perduodama įgijėjui, kai pardavėjas nustato, kad minėta transporto priemonė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę, ir kai po šio išsiuntimo ar išgabenimo jos fiziškai nebėra tiekimo valstybėje narėje.

Vis dėlto atsižvelgiant į PVM direktyvos tekstą matyti, kad naujos transporto priemonės tiekimui Bendrijos viduje neapmokestinti tikrai netaikoma sąlyga, kad įgijėjas būtų įsisteigęs arba nuolat gyventų paskirties valstybėje narėje. Atsisakydama neapmokestinti tiekimo Bendrijos viduje vien dėl to, kad naujos transporto priemonės įgijėjas nėra įsisteigęs arba nuolat negyvena paskirties valstybėje narėje, net neatsižvelgdama į tai, ar įvykdytos neapmokestinimo materialiosios sąlygos, tiekimo valstybė narė apmokestintų sandorį, kuris, jei įvykdomos šios sąlygos, paskirties valstybėje narėje turėtų būti apmokestintas kaip tiekimas Bendrijos viduje. Taip atsirastų dvigubas apmokestinimas, kuris prieštarautų mokesčių neutralumo principui.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvą reikia aiškinti taip, kad naujos transporto priemonės tiekimui galima netaikyti neapmokestinimo jos tiekimo valstybėje narėje, kai ši transporto priemonė buvo tik laikinai įregistruota paskirties valstybėje narėje.

ETT konstatavo, kad negalima atsisakyti taikyti neapmokestinimą valstybėje narėje vien dėl to, kad registracija paskirties valstybėje narėje, kaip antai turistinio numerio ženklai pagrindinėje byloje, yra laikina registracija.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar PVM direktyva draudžia tai, kad naujos transporto priemonės, kurią įgijėjas išgabeno į kitą valstybę narę ir ją laikinai joje įregistravo, pardavėjas privalėtų vėliau sumokėti PVM, kai nenustatoma, jog laikinoji registracija pasibaigė, o PVM buvo arba bus sumokėtas paskirties valstybėje narėje.

ETT padarė išvada, kad siekiant sandorį, susijusį su nauja transporto priemone, kvalifikuoti kaip „įsigijimą Bendrijos viduje“, būtina visapusiškai įvertinti visas objektyvias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos nustatant, ar įsigyta prekė iš tikrųjų paliko tiekimo valstybės narės teritoriją, ir, jei taip, kokioje valstybėje narėje ji bus galutinai naudojama. Taigi į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: PVM direktyva draudžia tai, kad naujos transporto priemonės, kurią įgijėjas išgabeno į kitą valstybę narę ir ją laikinai joje įregistravo, pardavėjas privalėtų vėliau sumokėti PVM, kai nenustatoma, jog laikinoji registracija pasibaigė, o PVM buvo arba bus sumokėtas paskirties valstybėje narėje.

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos nuostatos, taip pat teisinio saugumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas draudžia tai, kad naujos transporto priemonės, kurią įgijėjas išgabeno į kitą valstybę narę ir ją laikinai joje įregistravo, pardavėjas privalėtų vėliau sumokėti PVM, kai, atsižvelgiant į pirkimo-pardavimo sandorio aplinkybes, įgijėjas galėjo sukčiauti mokesčių srityje, net jei pardavėjo bendradarbiavimas sukčiaujant nenustatomas.

ETT pažymėjo, kad PVM direktyvos nuostatos, taip pat teisinio saugumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas draudžia tai, kad naujos transporto priemonės, kurią įgijėjas išgabeno į kitą valstybę narę ir ją laikinai joje įregistravo, pardavėjas privalėtų vėliau sumokėti PVM dėl įgijėjo sukčiavimo mokesčių srityje, nebent nustatyta, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, kad minėtas pardavėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog sudarydamas sandorį įgijėjas sukčiavo, ir nesiėmė visų jo valioje esančių pagrįstų priemonių išvengti savo dalyvavimo sukčiaujant. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra šiuo atveju, visapusiškai įvertindamas visus pagrindinėje byloje pateiktus įrodymus ir jos faktines aplinkybes.

2017-06-14 Europos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-38/16, kuriame teismas pasisakė dėl ES teisės vienodo požiūrio, mokesčių neutralumo ir veiksmingumo principų.

Compass, kuri yra maitinimo paslaugas teikianti bendrovė, prašė grąžinti sumas, nepagrįstai sumokėtas kaip PVM už ataskaitinius laikotarpius (ketvirčius), kurie pasibaigė 1997 m. sausio ir balandžio mėn. Kilus ginčui nacionalinėje valstybėje buvo kreiptasi į Europos Teisingumo Teismą, siekiant išsiaiškinti, ar mokesčių neutralumo, vienodo požiūrio ir veiksmingumo principai draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos, sutrumpinant senaties terminus, pirma, prašymams grąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM ir, antra, prašymams atskaityti pirkimo PVM, pateikti numatyti skirtingi pereinamieji laikotarpiai ir taip prašymams, susijusiems su dviem atskaitiniais trijų mėnesių laikotarpiais, taikomi skirtingi senaties terminai pagal tai, ar prašymas pateikiamas grąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM, ar atskaityti pirkimo PVM.

ETT pažymėjo, kad prašymas grąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM yra susijęs su teise į nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimą, kuria pagal suformuotą jurisprudenciją siekiama pašalinti mokesčio nesuderinamumo su Sąjungos teise pasekmes ir neutralizuoti ekonominę naštą, nepagrįstai perkeltą subjektui, kuriam ji galiausiai iš tikrųjų teko. Tokią teisę į grąžinimą apibūdina elementas, kuris yra ir šios teisės ištakos – apmokestinamojo asmens klaidingas sumos, kaip PVM, sumokėjimas mokesčių institucijoms pažeidžiant Sąjungos teisę. Būtent šio PVM sumokėjimo klaidingumu grindžiama teisė į grąžinimą ir juo užtikrinama, kad pagal kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisėje laikantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų nustatytas sąlygas iš šio mokėjimo atsiradusi ekonominė našta bus neutralizuota šio apmokestinamojo asmens lygiu.

Apmokestinamųjų asmenų teisė atskaityti iš jų mokėtino PVM sumokėtą prekių ir paslaugų pirkimo PVM yra pagrindinis Sąjungos teisės nustatytos bendros PVM sistemos principas. Taigi teisė į PVM atskaitą yra sudedamoji PVM mechanizmo dalis ir iš esmės negali būti ribojama. Atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti apmokestinamąjį asmenį nuo bet kokios jo ekonominės veiklos atveju mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrina, kad bet kokiai ekonominei veiklai, neatsižvelgiant į jos tikslus ir rezultatus, būtų taikomas neutralus apmokestinimas, jei pati tokia veikla iš esmės yra apmokestinama PVM.

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad nors teise į nepagrįstai sumokėto PVM grąžinimą siekiama ištaisyti situaciją, kuri susiklostė dėl Sąjungos teisės pažeidimo, taip leidžiant šios teisės turėtojui neutralizuoti nepagrįstai patirtą ekonominę naštą, teisė į pirkimo PVM atskaitą kyla iš pačios PVM bendrosios sistemos taikymo tam, kad mokėtino arba sumokėto PVM našta netektų apmokestinamajam asmeniui, jam vykdant PVM apmokestinamąją veiklą, ir taip būtų užtikrintas neutralumas, kalbant apie šios veiklos mokesčių naštą. Vadinasi, vien dėl to, kad būtų galima manyti, kaip nurodo Compass savo rašytinėse pastabose, kad teisės į nepagrįstai sumokėto PVM grąžinimą turėtojas ir teisės į pirkimo PVM atskaitą turėtojas yra du mokesčių kreditų mokesčių institucijose turėtojai, negalima prieiti prie išvados, jog jų situacija yra panaši vienodo požiūrio pricipo taikymo mokesčių srityje tikslais, ypač atsižvelgiant į šių teisių teisinių sistemų tikslų ir jas apibūdinančių požymių esminius skirtumus. Turėdamos omenyje šiuos skirtumus nacionalinės mokesčių institucijos neprivalo nei vienodai vertinti šių teisių turėtojų, kalbant apie senaties terminų, taikomų su šiomis teisėmis susijusiems terminams, tvarką, nei, be kita ko, numatyti tos pačios datos naujam senaties terminui taikyti.

Mokesčių neutralumo, vienodo požiūrio ir veiksmingumo principai nedraudžia tokių nacionalinės teisės aktų, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos, sutrumpinant senaties terminus, pirma, prašymams grąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM ir, antra, prašymams atskaityti pirkimo PVM pateikti numatyti skirtingi pereinamieji laikotarpiai, ir taip prašymams, susijusiems su dviem atskaitiniais trijų mėnesių laikotarpiais, taikomi skirtingi senaties terminai pagal tai, ar prašymas pateikiamas grąžinti nepagrįstai sumokėtą PVM, ar atskaityti pirkimo PVM.